







Tyrinėju kankinimus, masines ir pavienes žudynes, teroro aktus, medicininius eksperimentus su žmonėmis, atsitiktinius susidūrimus, sprogimus, žemės drebėjimus ir visus kitus Potlach be šokių ir muzikos, kur girdisi klyksmai arba spengiančiai tylu.
Tokie knaisiojimaisi trunka keletą metų. Nuo filmų ar knygų iki dokumentinės medžiagos, atsiminimų, nuotraukų…
Pirmais metais labiau mėgau raižyti nuskriaustuosius. Gulintys, nugeibę, persikreipę kūnai žvelgė iš paveikslų.
Paskui, galbūt visai dėsningai, ėmiau nebesusikalbėti su žmonėmis. Ėmiau konstruoti mechanizmus, kurie sukdamiesi fiksavo dialogo metu darytas klaidas, kurias peržiūrėdama turėjau lyg ir pamatyti, ką darau blogai ir to nebekartoti. Mechanizmas 1 sudegė, Mechanizmas 2 sustojo klykdamas B.Bargeldo balsu. Liko atspaudai, ilgų filmų kadrai.
Nesusikalbėjimai virto masinėmis riaušėmis, grįžau prie skerdynių.
Žmonės man atsibodo.
Ėmiau ieškoti vietų, kuriose viskas vyko. Kiekvienas mūšis, šūvis, išsilaipinimas, sprogimas. Ėmiau keliauti. Nežinomi-žinomi landšaftai, dykumos, kaimeliai, miškai, krateriai ir kalnų viršūnės. Mano dvasia džiūgavo. Sarajevo gatvės nesruvo kraujo upėmis. Kalašnikovų skylės namų sienose kaip nertiniai kabėjo virš gyvų, skubančių ir margaspalvėmis skaromis besiplaikstančių žmonių. Nuo Monblano šlaito nekilo juodi dūmai, tik balti garai sūkuriavo dangų, Flaktower’iai Vienoje virto akvariumais, parkų dinozaurais, meno centrais.
Ėmiau raižyti tuos vaizdus, kuriuos mačiau.
Jie pripildė mano mintis ramybės.
Viskas ėmė rištis kaip Stiklo Karoliukų Žaidimo (H.Hesse) karoliai, pakilo virš tiesiog mirties.
Anglų dovanotas Frauenkirch‘ės auksinis kryžius ir Drezdeno namas Londone, Hašimos sala, šalia Halifakso prieplaukos ir Monblano viršūnės. Raktažodžių grandinės galvoje maišosi kaip joms patinka, viskas susiriša į vėrinį.
Kurį laiką jį dar versiu, dar daug taškų žemėlapyje.
TEKSTINĖ DALIS NR 2.:
AUKSINIS AUŠVICO RUDUO,
KRANTAI NUGRIMZDĘ Į JŪRĄ NAGASAKYJE,
PRIPETĖS PIEVOS,
OPENHEIMERIS RŪKO PYPKĘ,
CITUOJA BHAGAVADGYTĄ.
TADA DYKUMOS SMĖLIS SUSILYDĖ Į MAŽAS STIKLO GELDELES,
SUDUŽĘ IR SKYLĖTI NUO KULKŲ FASADAI,
IŠ LĖTO KYLU GATVELE AUKŠTYN SARAJEVE,
KALNAI MANE RAMINA,
DEGANTYS MONBLANŲ TUNELIAI.
AŠ PASTUMSIU KALNĄ,
JEI JIS UŽSTOS TAVO ŽVILGSNĮ,
IR JŪROS OŠIMĄ NUTILDYSIU,
KAD TAVE GIRDĖČIAU.
REIKIA JĮ SUPJAUSTYTI.
KAIP ABU SIMBELĮ.
LABAI ATSARGIAI.
SKALPELIU.
IR OFORTINE ADATA.
RIBENTROPAS.
GULI.
PASMAUGTAS.
HITLERIS LIEPIA UŽDĖTI NAPOLEONO KAPĄ MAIŠAIS PER BOMBARDAVIMĄ,
DUJŲ KAMERŲ MĖGĖJAS SAUGUS.
AŠ MAČIAU ŽIRGUS,
LEKIANČIUS DYKUMA GREIČIAU UŽ LAIKĄ.
DYKUMA TUŠČIA,
MES PRASILENKIAM TYLĖDAMI.
BET AR KALNAS MUS SKIRIA?
AR NE TAVO TYLA UŽGNIAUŽIA MANO GERKLĖJE ŽODŽIUS?
KANKINIMAI,
SUBTILŪS IR ŽVĖRIŠKI,
VIENETINIAI IR MASINIAI,
ŽUDYMAI, KLYKSMAI, IŠSIGIMIMAI, IŠKRYPIMAI, TERORISTINIAI IŠPUOLIAI, SPROGIMAI,
TIKRIAUSIAI
TAI MANE DOMINA,
TIKRIAUSIAI
DARBAS APIE TAI.